James Blood Ulmer – guitar, vocals, flute
Muneer B. Fennell – cello
Doug Hammond – drums

Rusų dramos teatras, Vilnius
2010 m. spalio 16 d. 20.00 val.

Šis nuo 1983-ųjų gyvuojantis projektas yra vienas sėkmingiausių kultinio JAV džiazo ir bliuzo gitaristo bei vokalisto Jameso „Blood“ Ulmerio karjeroje. Jis atspindi pribloškiantį projekto lyderio akiratį, per daugiau kaip pusė amžiaus jo patirtas muzikos įtakas ir išbandytus kelius.

Tai spontaniškos, energingos kūrybos gūsis, laisvojo džiazo, bliuzo, roko, „funk“, soul, kantri muzikos elementų raizginys. Šį stilių kaleidoskopą J.Ulmeris paverčia universalia, emocinga kalba.

Festivalio inf.
http://www.vilniusjazz.lt

“Dependent Trio”

Steve Willem Zwanink – kontrabosas

Jelle van Giel – perkusija

Leonardas Pilkauskas – saksofonas

Paskutinį šios vasaros trečiadienį „Sadutė“ kviečia praleisti su įdomia muzika. Kamerinėje „Sadutės“ vyninės scenoje vienintelė galimybė išgirsti talentingą, įdomią ir veržlią grupę, kurioje Belgijos, Kanados ir Lietuvos „džiazmenai“.  “Dependent Trio“  – Steve Willem Zwanink – kontrabosas, Jelle van Giel – perkusija, Leonardas Pilkauskas – saksofonas. Trio  svinguoja grodami neo-bop tipo kompozicijas ir originalias, mažai girdėtas, temas iš džiazo tradicijos.

Jelle van Giel – jaunasis būgnininkas kilęs iš Flamandų krašto. Nuo pat mažumės besidomintis būgnais jaunasis talentas yra Belgijos džiazo ateitis.

Šis perkusistas turi užsitarnavęs patikimo artisto reputaciją. Jelle groja daugelyje ansamblių: Youth Jazz Orchestra, Triple Eight, Civilized Solitude (ft. Kurt Van Herck), The Royal Roost, CuJazz Ensemble, Special Afro Crème Connection Antwerp, Sofie Dykmans Group, El Creme Glace Ques, Transpiradansa.

Jelle turėjo proga taip pat pamuzikuoti su aukščiausios klasės artistais: Toots Thielemans, Freddy Sunder, Kurt Van Herck, Nico Schepers, Frank Vaganee, Marc Godfroid, Serge Plume, Jef Neve, Peter Verbraken, Frank De Ruyter, Esm Bos, Sergeant Garcia, Raymond Van Het Groenewoud, Dimitri Leue, Tine Embrechts, Pieter Embrechts, Axl Peleman ir kiti.

Steve Willem Zwanink – talentingas kontrabosistas, kurio muzikinis skonis labai įvairus, todėl šis eklektiškas bruožas jam padeda greitai tobulėti muzikuojant.

Gimęs Kanadoje, Vankuverio mieste ir pradėjęs muzikinius mokslus 10 metų iš pradžių mokėsi “Langley Fine Arts” mokykloje, kurią baigė 2002 metais. Mokėsi groti pianinu, saksofonu ir elektriniu bosu, o 17 metų pradėjo mokyti kontrabosu pas modernų Kanadiečių kontrabosistą Jody Proznick. Nuo to laiko su savo instrumentu išmaišė pusę pasaulio, grojo svarbiausiuose Europos džiazo scenose. Dabar jaunuolis tobulinasi Hagos Karališkojoje konservatorijoje.

Jaunosios kartos saksofonininkas, kompozitorius ir aranžuotojas Leonardas Pilkauskas yra vienas perspektyviausių sių dienų instrumentalistų.

Išlavintas polistilistinis muziko mąstymas ir įvairiapusiškas, beveik renesansinis intelektualumas, leidžia L. Pilkauskui laisvai jaustis tiek atliekant tiek kuriant muziką. Muziko maniera primena Europietišką džiazo braižą

L. Pilkausko kuriamas džiazas brandus, skamba labia erdviai ir išieškotai.

]]> http://www.gaudeamus.fm/dependent-trio-prisistatys-ir-kauno-publikai/feed/ 0 http://www.gaudeamus.fm/odessa-5-ir-stefanas-pasborgas/ http://www.gaudeamus.fm/odessa-5-ir-stefanas-pasborgas/#comments Fri, 13 Aug 2010 10:01:35 +0000 admin http://www.gaudeamus.fm/?p=1839 „Daugirdas gyvai“ rugpjūčio atroje pusėje pasieks savo kulminaciją. Per daugiau kaip du mėnesius festivalio scenoje grojo svarbiausios Lietuvos džiazo asmenybės, jauni ir perspektyvūs bei pradedantys muzikantai. Rugpjūčio 19 – 20 d.  ilgiausiai trunkantis džiazo festivalis šalyje kvies į unikalaus skambėsio grupės pasirodymą – svečiuose Danijos ir Lietuvos projektas „Odessa 5“, kurio lyderis Stefanas Pasborgas pelnė dvi „Grammy“ statulėles, o jo ir grupės kompaktiniai diskai įtraukti į įdomiausių ir geriausiųjų penketukus ir dešimtukus, apie juos rašo Europos ir JAV džiazo spauda, o susižavėjimo neslepia įtakingiausi džiazo kritikai. Į Lietuvos klausytojų ausis ši grupė, kuriuoje saksofoną pučia ir žinomas „džiazmenas“ Liudas Mockūnas, jau beldėsi, tačiau kiekvieną sykį su nekantrumu gerbėjų ir net skeptikų laukiama grupė suskamba savitai ir skirtingai. Lietuvoje vyks  du „Odessa 5“ koncertai. Pirmasis „Daugirdas gyvai“ scenoje, Nemuno krantinės amfiteatre, o Vilniuje melomanai laukiami Centro koncerto salėje. Pradžia 20 val.

Ansamblis  atlieka originalią kūrybą su Balkanų ir Naujo  Orleano muzikos prieskoniais, afrikietiškais motyvais, avangardiniu ir džiazo užtaisu. Penkios ryškios individualybės be kompromisų jungia skirtingus žanrus ir muzikos kultūras į sprogstamą, nepakartojamą lydinį.

2008-aisiais šios grupės išleistą albumą Pasftorg ’s Odessa 5 svarbiausias Danijos laikraštis (Politikeri) įtraukė į geriausiųjų dešimtuką. 2006 m. Stefanas Pasborgas laimėjo du prestižinius Grammy apdovanojimus.

Projekto lyderis S. Pasborgas įsitvirtino Europos džiazo, o ypač eksperimentinės  muzikos scenoje, kaip aukščiausio lygio būgnininkas, kompozitorius ir grupių lyderis. Dar studijuodamas Kopenhagos ritminės muzikos konservatorijoje (ją baigė 2002 metais)  jis pelnė konservatorijos Talento prizą. S .Pasborgui atiteko ir solisto prizas 16-ajame  Europos džiazo konkurse Vokietijoje, I prizas 5-ajame Europos improvizacinės muzikos  konkurse Prancūzijoje.

2004-aisiais būgnininkas pelnė Danijos muzikinį apdovanojimą kaip Metų muzikantas, o jo ir L.Mockūno autorinis albumas Toxikum buvo pripažintas Metų džiazo atradimu.

S. Pasborgo kompaktinį diską TriplePoint Niujorko žurnalas All About Jazz įtraukė į 2007-ųjų geriausių debiutinių albumų penketuką. Būgnininkas yra nepriklausomos įrašų kompanijos ILK vienas įkūrėjų.

Francesco Angiuli – unikalus muzikantas ir kontraboso virtuozas sugebantis pavergti klausytojus savo lyriškomis melodijomis, kurį būtina išgirsti dėl jo sugebėjimu muzikuoti labainuoširdžiai ir įtaigiai… Šiuo metu gerai žinomas ir aktyviai koncertuojantis vakarų Europoje kontrabosistas muzikiniuose projektuose su ne tik labai aukšto lygio jaunais atlikėjais kaip Joao Lobo, Walter Wolff, Chris Johansen, Andreas Fryland, Miguel Rodriguez, Rodolfo Neves, Fabrizio Scarafile, bet ir tokiais patyrusiais kaip Teddy Charles, Steve Grossman, Evan Parker, Jim Mc Nelly, Rachel Gould, Peter Beets, Juray Stanik, Benjamin Herman, Simon Righter,Tommy Smith, Pino Iodice, Max Ionata.

Gimęs pietų Italijoje Monopoli mieste. Muzikuoti pradėjo obojumi būdamas penkerių. Po kiek laiko obojų išmainęs į pianiną, galiausiai pasirinko el. boso instrumentą ir prad÷jo groti įvairiuose rock, pop, jazz ir elektroninės muzikos ansambliuose. Baigė klasikinį kontrabosą “Conservatorio di Monopoli” ir elektrinį bosą “Universita’ della Musica” & “Percento Musica”(Roma). Francesco taip pat studijavo su John Patitucci, Eddie Gomez, Alain Caron, Harvey Swartz, Franco Petracchi, Ermanno Ferrari, Joelle Leandre, Bruno Tommaso, Dave Liebman, Gene Jackson, Massimo Moriconi, Luca Pirozzi, Pippo Matino, Marco Siniscalco, Paolo Ghetti, Gianfranco Gullotto. Francesco savo muzikinėje karjeroje turėjo galimybę koncertuoti muzikos festivaliuose Italijoje, Olandijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Slovėnijoje, Turkijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Kroatijoje. Yra laimėjęs prestižinį prizą Italijoje “BARONISSI JAZZ 2001″.

The Jazz Journalists Association (JJA) is a 501(c)(3) non-profit corporation, promoting the interests of writers, photographers, broadcasters and new media professionals covering jazz. The JJA supports the creation and dissemination of accurate, balanced, ethical and informative journalism on all of jazz’s genres; the growth, development and education of the jazz audience and the dissemination of information pertaining to jazz to the general public, by providing forums for the discussion of jazz-related issues and events, fostering the development of journalistic and presentation skills among new journalists and the continuing development of such skills in journalists already engaged in the field.

Šių metų liepos 2-3 d. Varniuose prie Lūksto ežero vyksiančio festivalio „Bliuzo naktys“ sceną virpins garsiausi pasaulio bliuzo instrumentalistai – lūpinės armonikėlės virtuozas iš JAV Billy Gibson bei akordeono didmeistris iš Norvegijos JT.Lauritsen su grupe „The Buckchot hunter“.

Anot muzikos kritikų, Billy Gibson yra bene ryškiausiai šiuo metu šviečianti žvaigždė bliuzo instrumentalistų tarpe, išskirianti unikalia lūpinės armonikėlės valdymo technika, plačiu muzikiniu diapazonu bei artistiška maniera. Šio muzikanto talentas ir sugebėjimai pripažinti tarptautiniu mastu – praėjusiais metais „Blues Music Awards“ apdovanojimuose amerikietis pelnė geriausio bliuzo instrumentalisto titulą.

„Billy Gibson pasirodymą festivalio scenoje drąsiai galima pavadinti gurmanišku kąsneliu visiems bliuzo ir apskritai gyvos muzikos gerbėjams. Lietuvoje tokio aukšto lygio muzikantus regime labai retai, tad ypač smagu, jog pavyko jį prisikviesti“, – sako „Bliuzo naktų“ prodiuseris Algirdas Barniškis-Blėka.

Su lūpine armonikėle Billy Gibson susipažino dar vaikystėje. „Ji buvo pigi ir aš lengvai galėjau su ja skleisti visokius garsus. Tai paveikė mane it magija“, – sakė pats muzikantas. Po vidurinės mokyklos Billy ėmė groti su bliuzo gitaristu Johnnie Billington ir būgininku Bobby Little grupėje „The Midnighters“. Vėliau jis atsidūrė Memfyje, kur jo bliuzo universitetu tapo viena pagrindinių miesto gatvių.

Paragavęs gatvės muzikanto duonos, Billy Gibson netrukus užsitarnavo žvaigždės statusą,  2002 metais laimėjęs muzikos instrumentų gamintojo „Hohner“ rengiamus bliuzo atlikėjų apdovanojimus. Lūpinę armonikėlę virtuoziškai įvaldžiusį Billy pradėjo kviesti įvairiems jungtiniams bliuzo projektams. Jis yra išleidęs septynis solo albumus bei dar devyniuose dalyvavo kaip kviestinis muzikantas.

„Bliuzo naktų“ scenoje Billy Gibson akomponuos norvegų bliuzo pažiba JT.Lauritsen, kuris bliuzu susižavėjo ir ėmė groti dar būdamas šešerių, o pirmą pasirodymą surengė vos keturiolikos. Nuo 1989 metų muzikantas vadinamas Norvegijos bliuzo ambasadoriumi pasaulyje ir savo kompozicijomis akordeonu bei lūpine armonikėle iki šiol žavi muzikos gerbėjus ir kritikus.

Savo muziką, sukurtą kartu su grupe „The Buckchot hunter“, pats JT.Lauritsen vadina bliuzo, soulo ir rokenrolo mišiniu. Muzikantai nevengia aštresnių, nenušlifuotų garsų, pašėlusios improvizacijos, be originalių kūrinių jie taip pat atlieka ir garsiausius bliuzo hitus, suteikdami jiems naują, netikėtą, šiaurietišką skambesį.

Be šių bliuzo instrumentalistų, pilnametystes (18 metų) sulaukusias „Bliuzo naktis“ šiemet sveikins bliuzo vilkai iš JAV „Smokin Joe Kubek and Bnois King“, pelnę daugybę apdovanojimų ne tik tėvynėje, bet ir už jos ribų – nuo metų bliuzroko albumo nominacijos Danijoje iki geriausios bliuzo grupės Australijoje titulo. Lūksto ežero pakrantėje taip pat svečiuosis aibė žymių JAV, Vakarų Europos, Baltijos ir kitų šalių bliuzmenų.

Be muzikinės fiestos, „Bliuzo naktyse“ tradiciškai vyks nepakartojami naktiniai „jam session“, naktimis žiūrovai Lūksto ežero viduryje išvys fejerverkų šou „Bliuzo žiburiai“. Ežero pakrantėje bliuzo atlikėjai savo pėdų atspaudais papildys „Kanopų“ alėją. Taip pat tikimasi pagerinti tradicinės „Bliuziasriubės“ virimo rekordą.

Praėjus mėnesiui po „Bliuzo naktų“, rugpjūčio 6-7 d. Zaraso saloje (Zarasai) gerbėjų lauks jaunesnysis festivalio broliukas „Roko naktys“, kuris pristatys pasaulinio kalibro roko metalo ir kitų muzikos stilių žvaigždės iš Skandinavijos, Vakarų Europos, JAV ir Baltijos šalių bei pasiūlys išskirtinę pramogų po atviru dangumi puokštę.

http://www.youtube.com/watch?v=RawkxK0jy2c&feature=player_embedded

http://www.youtube.com/watch?v=1MFik2-eeYs&feature=player_embedded

http://www.youtube.com/watch?v=XFrNcN-OlZI&feature=player_embedded

Šį konkursą, jau atvedusį į džiazo sceną visą būrį kūrybingo jaunimo, sumanė festivalis “Vilnius Jazz”, siekdamas paskatinti džiazo jaunimo kūrybingumą, suteikti galimybę jiems pristatyti savo kūrybą. Todėl šalia kompozicijos privalomomis modernaus džiazo temomis iš rengėjų pasiūlyto sąrašo, konkursantai pristato ir originalias jų pačių kompozicijas. Respublikiniame ture autoritetinga komisija paprastai išrenka tris grupes, kurios dėl Didžiojo prizo varžosi tarptautinio festivalio “Vilnius Jazz” metu, kur specialiame „Young Power“ koncerte nugalėtojas renkamas, pasitelkus festivalio publiką.

Šiemet paraiškas dalyvauti konkurse pateikė vos 4 kolektyvai, visi – Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos atstovai: duetas „Dauleou“, grupės „Bon Ton“ ir „Vilkšu pa muguru“, o taip pat praeitų metų „Vilnius Jazz Young Power“ finalininkė „Yo-Yo Mo-Mo-Mo“.

Kol kas sunku pasakyti, ar tai sunkmečio atspindžiai, ar užgriuvusios švietimo reformos ženklai, tačiau, vienaip ar kitaip, tolydžio mažėjantis konkurso dalyvių skaičius – nekokia šiandieninio džiazo jaunimo būklės simptomatika. Šalyje, kurioje yra ne viena muzikos profesionalus rengianti „kalvė“ atsirado tik 4 kūrybiški kolektyvai, atstovaujantys tik vieną mokymo instituciją.

Netikėtai mažas dalyvių skaičius šiemet privertė improvizuoti ir konkurso vertintojus, sprendusius nelengvą užduotį, ar išlaikyti jau įprastą formatą ir į finalinį konkurso etapą tradiciškai išrinkti 3 grupes, o gal iš keturių išskirti tik vieną, pačią ryškiausią?

Konkursantus vertino “Vilnius Jazz” festivalio prodiuserio Antano Gusčio vadovaujama autoritetinga komisija: LMTA džiazo katedros vedėjas, docentas Artūras Anusauskas, Vilniaus kolegijos menų fakulteto ritminės muzikos katedros vedėjas, docentas Sigitas Giedraitis, „Muzikos informacijos ir leidybos centro“ direktorius Linas Paulauskis, muzikologė bei džiazo kritikė Jūratė Kučinskaitė.

Vertintojų būgštavimus išsklaidė visų konkurso dalyvių atsakingas pasiruošimas bei įdomios originalios jų kompozicijos – pasitvirtino kiekybės peraugimo į kokybę dėsnis. Visos konkurse dalyvavusios grupės buvo tokios intriguojančios, meistriškos ir originalios, kad vertintojai nesiryžo išeliminuoti nei vienos iš jų, ir visas keturias respublikinio turo dalyves pakvietė susikauti tarptautinio festivalio „Vilnius Jazz“ scenoje.

Žiuri taip pat išskyrė tris specialiąsias nominacijas: originaliausios kompozicijos autore pripažinta Silvija Pankūnaitė, „Konkurso atradimu“ tituluotas saksofonininko Manvydo Pratkelio ir būgnininko Jono Butvydo duetas „Dauleou“, sužavėjęs ansambliškumu, energingumu ir vidine jėga, o geriausiu konkurso instrumentininku pripažintas saksofonininkas Simonas Šipavičius, ne tik meistriškai pūtęs saksofoną net trijuose kolektyvuose, tačiau ir sukūręs puikią kompoziciją grupei „Yo-Yo Mo-Mo-Mo“.

Festivalio “Vilnius Jazz” inf.
www.vilniusjazz.lt

Anton Goudsmit – guitar
Efraïm Trujillo – saxophone
Jeroen Vierdag – bass
Martijn Vink – drums

Citata iš The Ploctones tinklapio: “So what is it that the Ploctones blow through their microphones? Jazz rock, blues or funk? It is all of that. Latin, kaseko, punk, pop, r&b, country, bluegrass? All styles are in there.” Pačių muzikantų žodžiai geriausiai atspindi jų atliekamą muziką. Kita vertus ar rasime kokį nors šiuolaikinį džiazo kolektyvą, kurio stilius nebūtų bent dalinai eklektiškas ir susimaišęs su pačiomis įvairiausiomis muzikos kryptimis? Tikriausiai kad ne. Šiuolaikinis pasaulis kaip niekada mažas ir atvėręs galimybes dalintis bet kur esantiems kūrybingiems žmonėms visomis įmanomomis idėjomis.

Tačiau The Ploctones nepasimeta muzikos stilių maišalynėje ir jų skambesio lydynys yra labai savitas ir unikalus. Atrodo, jog grupė kiekvieną džiazo kryptį įsileidžia labai atsargiai ir paima iš jos tik labai mažą dalį, tai ką ji turi svarbiausio. The Ploctones muzika, man pasirodė, buvo kiečiausia – tiesiogine žodžio prasme – iš visų XX – ajame Kaunas Jazz festivalyje dalyvavusių kolektyvų. Kieti garsai, kietos emocijos, kietos temos, kietos improvizacijos, ir ypač kietas ritmas. Nei vieno žmogaus kūnas nedirba tokiu ritmu, kokiu groja The Ploctones. Todėl geriau šios grupės klausytis nei bandyti judėti pagal muzikos dinamiką, kadangi ritminės formulės keičiamos itin dažnai ir impulsyviai, todėl priderinti judesius yra labai sudėtinga. Tačiau ausims ir smegenims atsiveria itin turtingos veiklos galimybės.

Neveltui grupės lyderis gitaristas Anton Goudsmit prieš atvykstant į Kauną buvo pripažintas geriausiu Olandijos džiazo muzikantu ir kompozitoriumi. Jeigu mėgstate intelektualius rebusus ir užduotis The Ploctones muzika bus tikrai verta Jūsų išbandymo. Tačiau nesu tikras ar būsite nugalėtojai, kadangi tuo momentu, kai ima atrodyti, kad suprantate, ką groja šis kolektyvas, jis staiga pakeičia kryptį ir jeigu nepastebėjote į kurią pusę jie pasuko, turėsite iš naujo juos gaudyti įmantrioje garsų aplinkoje.

Courtney Pine – sax
Darren Taylor – bass
Robert Fordjour – drums
Zoe Rahman – piano
Omar Puente – violin
Cameron Pierre – guitars

Courtney Pine’o programa pavadinta “COURTNEY PINE PRESENTS TRANSITION IN TRADITION” ir yra skirta legendiniam klarnetistui ir saksofonistui Sidney Bechet. Nepaslaptis, kad daugeliui ankstyvasis džiazas skamba per daug egzotiškai ar neįprastai lyginant su dabartiniu, t.y. nuėjusiu ilgą kelią ir pasiekusiu neįtikinamiausias formas. Courtney Pine’as atiduodamas pagarbą vienam pirmųjų solo improvizuotojų saksofonu tiesia tiltą į beveik šimtu metų nutulusią tradiciją ir perteikia ją savo originaliu poslinkiu (transition), atidžiu ardymu ir atsakingu perdėliojimu.

Kompozijose galima išgirsti Naujojo Orleano džiazo elementų, hard bop’o, swing’o, stride pianino, taip pat stiprus dėmesys afrikietiškos ir Karibų įtakos išlaikymui. Taip pat nemažai free jazz’o elementų (teigiama, kad Sidney Bechet koncertuodamas Europoje išbandė save ir šioje džiazo kryptyje), kuriuos Courtney Pine’as bei jo sekstetas, man pasirodė, atliko su didžiausiu užsidegimu. Programos spalvingumą ir geografinį platumą atspindi ir kompozicijų pavadinimai, kurių kiekvienas tarsi reiškia, kuriai Sidney Bechet muzikos detalei suteikiama reikšmė ir išskirtinumas: Haiti, New Orleans, Le Matin Est Noire, Toussaint L’Ouverture, The Tale Of Joe Harriott, The Sound Of Jazz?, Creole Swing, Afropean, Au Revoir (šie kūriniai įtraukti ir į to paties pavadinimo albumą “Transition in Tradition”). Kiekviename iš pavadinimų užkoduotas džiazo istorijos fragmentas. Su istorija kiekvienas žmogus turi asmeninė santykį. Courtney Pine’ui istorija yra gyvas dalykas. Pasiklausius šios muzikos pradedi kitaip vertinti ankstesniąją Courtney Pine’o kūrybą ir joje imi atrasti taip pat daugiau sąsajų su praeitimi, kadangi šiam žmogui džiazo pionierių atliktas darbas yra labai svarbus ir prasmingas. Man pasirodė, kad scenoje buvo tokių momentų, kuomet Courtney Pine’as virsdavo Sidney Bechet gyvenančiu ir kuriančiu XX a., o gal aš klystu?

Courtney Pine’as kai kurias kompozicijas atliko Sidney Bechet pagrindiniu instrumentu - soprano saksofonu. Taip pat naudojo rečiau džiazo muzikos scenoje pasitaikančius bosinį klarnetą ir altinę fleitą. Bosinis klarnetas ypač įspūdingai skambėjo atliekant free džiazo kompozicijas: kuomet beveik žmogaus ūgiui prilygstančiu instrumentu praeidavo didele jėga skleidžiamas ir virpinamas oras, pasigirsdavo iki kraštutinės temperatūros įkaitę garsai, kurie imdavo sklisti po salę nesuskaičiuojama gausa ir kryptimis.

Courtney Pine’as taip pat turi dar vieną unikalią savybę – gebėjimą bendrauti. Po kiekvienos kompozicijos jis nepamiršdavo padėkoti kartu su juo grojantiems muzikantams. Žiūrovai gavo dar daugiau – improvizacijose Sidney Bechet temomis nuolat ir visuomet netikėtai pasirodydavo fragmentai iš visiems gerai žinomų dainų ir motyvų. Tai atsitikdavo tikriausiai tuo momentu, kai klausytojai per daug įsijausdavo ir surimtėdavo. O to Courtney Pine’as atrodo negali ilgai toleruoti, nors ir atlikdamas tikrai rimtą ir svarbią kiekvienam džiazo solistui programą.

Antroji koncerto dalis tapo gyvu ir nuoširdžiu bendravimu - iš Anglijos kilęs virtuozas  galbūt gerą pusvalandį, nepamiršdamas sugroti kokią nors natą, vaikščiojo po sausakimšą salę ir kalbino žiūrovus akimis, gestais ar tiesiog spaudė ranką. Tiems kas nesuprato, kas vyksta,  Courney Pine’as pasakė ir žodžiais – svarbiausia yra žmonių vienybė.

 Paulius

Ryota Nozaki – keys
Eliana – vocals
Shigeru Terauchi – trumpet
Ichiro Fujiya – bass
Masanori Amakura – drums

Apie Jazztronic pasirodymą kalbėti labai lengva – ant kojų buvo pastatyti visi Combo klube tuo metu buvę žmonės. Ritminė grupės dalis buvo nepriekaištingai japoniškai griežta, tiksli ir kieta. Šį ledo gabalą p0 truputį šildė Shigeru Terauchi trimitas, puikiai derantis prie intensyvios šokių muzikos. Japonai visuomet šiek tiek linkę į kraštutinumus, t.y. eksperimentinius bandymus su muzika. Ir tai, mano manymu, labai geras bruožas. Tik susidūręs su prie tam tikros ribos priartėjusia kūryba, gali suprasti jos menkavertiškumą arba tobulumą.

Jazztronik kaip ir kitas japonų kolektyvas Soil and Pimp Sessions (pastarasis galbūt dar radikaliau) nebijo groti tiesiog greitai, aštriais garsais ir neįprastais jų sąskambiais. Kad tai ne paprasčiausia jaunatviška ir laikina fantazija rodo jau dešimtmetį (Jazztronik pradėjo savo pasirodymus 1998 Tokijuje) trunkanti sėkminga grupės veikla, energinga džiazo muzika pelniusį pripažinimą visame pasaulyje. Beje, atliktas scenoje darbas – kurio, žinoma nesijautė, nes muzika skambėjo taip tiksliai, tarsi studijoje įrašinėjant grupės albumą – buvo labai jaučiamas, kuomet publikai kviečiant Jazztronik antram (!) bisui, kolektyvo nariai trumpam buvo pasidalinę į dvi stovyklas. Vieni iš karto norėjo patenkinti sausakimšos klubo salės maldavimą, kiti akivaizdžiai (ypač būgnininkas Masanori Amakura) purtė galvas, tačiau galutinis rezultatas visgi buvo žiūrovų naudai. 

Antroje Jazztronik pasirodymo dalyje prie kolektyvo prisijungė dainininkė Eliana. Po jos atėjimo į sceną ir pirmos atliktos dainos, Combo klube nebeliko sėdinčių džiazo muzikos gerbėjų, o gal jų tiesiog nesimatė pro minią šėlstančių žmonių. Eliana prisijungė prie trimitininko, kuris Jazztronik skambesiui suteikdavo šilumos ir dabar jau dviese nujazz, jazz house ar techno jazz’ą transformuodavo į melodingą ir įsimintinomis temomis praturtintą muziką. Nereikėtų pamiršti Ryota Nozakio, kuris pragrojimuose dažnai kaitindavo emocijas įvairias “rūgščiais” sintezatorių garsais, parinktais idealiai tembriškai ir tiksliai įsiliejančiais į bendrą Jazztronik skambesį.    

Paulius